Apie grėsmes, migraciją per gruntą, sanitarines zonas. Privatiems namų ūkiams, naudojantiems biologinius nuotekų valymo įrenginius (NVĮ), ypač aktualu suprasti, kaip nuotekų valymas gali paveikti šulinio vandens kokybę ir geriamo vandens saugą. Apytiksliai milijonas Lietuvos gyventojų vis dar naudoja šachtinių šulinių vandenį, kuris yra pažeidžiamas taršos – gruntinis vanduo į tokius šulinius suteka iš negilių paviršinių sluoksnių, teršiamų įvairiomis cheminėmis ir organinėmis medžiagomis (pvz., pavasarinio polaidžio vandeniu). Taigi geriamas vanduo ir nuotekos kaimo vietovėse neretai susiduria: netinkamai tvarkomos nuotekos gali tiesiogiai pabloginti šulinio vandens kokybę. Šiame straipsnyje aptarsime grėsmes, teršalų judėjimą grunte, sanitarines zonas, dažniausias klaidas ir patarimus, kaip apsaugoti šulinio vandenį nuo nuotekų taršos.
Grėsmės šulinio vandeniui dėl netinkamo nuotekų tvarkymo
Net ir gerai prižiūrimas šulinys gali tapti grėsme sveikatai, jei netoliese esančios buitinės nuotekos nėra tinkamai valomos. Sveikatos specialistai pastebi, kad šachtinių šulinių vandenyje dažnai randama tiek mikrobinė (bakterinė), tiek cheminė tarša Ypač išsiskiria azoto junginiai – nitritai ir nitratai – kurie lengvai migruoja su vandeniu. Per didelis nitratų kiekis šulinyje gali sukelti kūdikiams pavojingą būklę – vadinamąjį „mėlynojo kūdikio“ sindromą, kai kraujas nebepajėgia pernešti deguonies (mediciniškai – methemoglobinemiją). Nacionalinio visuomenės sveikatos centro (NVSC) duomenimis, apie 27 % šulinių vandens mėginių Lietuvoje viršija leistinas nitratų/nitritų normas, todėl toks vanduo nėra saugus vartoti. Nitritais ir nitratais užterštas vanduo neturi nei skonio, nei kvapo, o buitiniai filtrai ir virinimas jų nepašalina. Šios medžiagos ypač pavojingos kūdikiams ir nėščiosioms – nitratų perteklius gali lemti kūdikių vystymosi sutrikimus ar net staigią mirtį. Taip pat ilgalaikis vartojimas siejamas su tam tikromis vėžinėmis ligomis.
Ne mažiau svarbi ir mikrobinė tarša. Į šulinį patekusios fekalinių bakterijų (pvz., E. coli, žarninių enterokokų) kolonijos gali sukelti viduriavimą, vėmimą ir kitas žarnyno infekcijas. Pagal higienos normą HN 24:2023 geriamajame vandenyje neturi būti jokios žarnyno lazdelėms priklausančių bakterijų taršos. Jei vanduo užkrėstas mikroorganizmais, jį būtina bent jau virinti prieš vartojant. Deja, net ir užuodžiamas nemalonus kvapas ar pakitęs skonis ne visada lydi užterštumą – vanduo gali atrodyti skaidrus, tačiau būti nesaugus. Dėl to specialistai rekomenduoja reguliariai tirti šulinių vandenį ir įsitikinti, kad jis atitinka geriamojo vandens higienos normos HN 24:2023 reikalavimus. NVSC specialistai pabrėžia – gerkite šulinio vandenį tik įsitikinę jo kokybe laboratoriniais tyrimais.
Tikroviškas pavyzdys: Vienos sodybos savininkai pastebėjo, kad pavasarį, nutirpus sniegui, jų šachtinio šulinio vanduo pradėjo dvokti ir tapo netinkamas gerti. Nuo šulinio vos ~15 m atstumu veikė senas kanalizacijos šulinys (vadinama išgriebimo duobė). Paaiškėjo, kad nesandari nuotekų talpa leido nuotekoms susigerti į gruntą ir užteršti gruntinius vandenis. Specialistų teigimu, tokio užteršto grunto savaiminis išsivalymas gali trukti ir 100 metų, todėl vienintelė išeitis – įrengti naują šulinį kitoje vietoje (arba laukti dešimtmečius, kol tarša išsisklaidys). Šis atvejis rodo, jog užterštas šulinys – ilgalaikė problema, kurios sprendimas gali būti labai brangus ir sudėtingas. Žymiai geriau užkirsti kelią taršai, nei vėliau su ja kovoti.
Teršalų migracija per gruntą: azotas, fosforas, bakterijos
Kodėl nuotekose esantys teršalai taip pavojingi šuliniams? Priežastis – jų gebėjimas migruoti grunte. Nitratai (azoto junginiai) yra labai mobilūs: ištirpę vandenyje jie keliauja kartu su gruntiniu vandeniu ir gali pasiekti toli esantį šulinį ar gręžinį. Pralaidžiame smėlingame grunte nitratai gali nusklisti per dešimtis metrų be didesnio sulaikymo. Fosforo junginiai (fosfatai) paprastai grunte sorbuojami – juos sulaiko dirvožemio dalelės, ypač molingos, todėl į šachtinius šulinius fosforas patenka rečiau. Tačiau fosforas prisideda prie eutrofikacijos – jei iš nuotekų pateks į paviršinius vandenis (tvenkinius, upelius), skatins dumblių ir žaliųjų samanų augimą. Bakterijos ir virusai iš nuotekų paprastai kurį laiką filtrujasi dirvožemyje: pakeliui jas veikia dirvožemio mikroorganizmai, mechaninės kliūtys. Tyrimai rodo, kad pakankamai storas (kelių metrų) smėlio ar priemolio sluoksnis gali sulaikyti didžiąją dalį bakterijų. Tačiau jeigu sanitarinis atstumas nuo šulinio per mažas arba gruntas labai laidus, patogeniniai mikroorganizmai vis tiek gali pasiekti geriamojo vandens šaltinį. Pavyzdžiui, po gausaus lietaus ar polaidžio bakterijos gali greitai nukeliauti su vandeniu iki šulinio, ypač jei gruntinis vanduo negiliai. Dėl to būtina laikytis nustatytų apsauginių atstumų ir sanitarinių zonų.
Gruntinių vandenų tėkmė. Svarbu žinoti, kad gruntinis vanduo paprastai teka tam tikra kryptimi (dažnai žemėjant reljefui). Todėl šulinys visada turėtų būti įrengtas aukščiau už galimą taršos šaltinį pagal gruntinio vandens tekėjimo kryptį. Jei nuotekų valymo įrenginys ar filtracijos šulinys yra „aukščiau“ (kalbant apie požeminio vandens tekėjimą) nei geriamo vandens šulinys, teršalai keliaus link šulinio dar greičiau. Tokiu atveju būtinos didesnės sanitarinės apsaugos zonos.
Sanitarinės zonos: saugūs atstumai tarp nuotekų įrenginio ir šulinio
Tiek teisės aktai, tiek specialistų rekomendacijos nustato konkrečius atstumus, kiek turi skirti nuotekų valymo įrenginį (ir jo infrastruktūrą) nuo geriamojo vandens šaltinio. Nuotekų tvarkymo reglamentas įpareigoja laikytis bent 15 metrų atstumo tarp individualaus NVĮ (taip pat jo infiltracijos laukų) ir bet kurio šulinio ar gręžinio – tiek savo sklype, tiek kaimyno sklype. Šis 15 m sanitarinis atstumas yra minimalus reikalavimas, siekiant sumažinti taršos riziką. Be to, techniniai statybos reglamentai (STR) nustato ir kitus saugius atstumus: pvz., nuo kaimyno namo sienos mažiausiai 8 m, nuo sklypo ribos – 3 m. Jei vietoje NVĮ naudojamas tik nuotekų kaupimo rezervuaras (sandari „bačka“), atstumas iki kaimyno namo turi būti dar didesnis – bent 10 m.
Visgi praktikoje rekomenduojama atsižvelgti ir į grunto savybes. NVĮ infiltracijos įrenginiai (t.y. drenažiniai vamzdynai, filtraciniai šuliniai) įrengti laidžiame grunte gali turėti kur kas didesnę įtakos zoną. Aplinkos apsaugos specialistai pažymi, kad tam tikromis sąlygomis apsauginė zona iki šulinio gali siekti ir 50–100 m. Nacionalinės higienos normos, reglamentuojančios šachtinių šulinių įrengimą, taip pat numato, jog tarp šulinio ir taršos šaltinių (pvz., nuotekų filtracijos sistemų, mėšlo kaupimo aikštelių ar kt.) patartina išlaikyti ne mažesnį kaip 25 m atstumą. Tarp šulinio ir galimų mažesnės taršos objektų rekomenduojami tokie atstumai: ~15 m iki lauko nuotekų tinklų (kanalizacijos vamzdyno), ~10 m iki ūkinės paskirties pastatų (tvartų, garažų, šiltnamių) ir ~7 m iki gyvenamojo namo. Šie reikalavimai suformuoja šulinio sanitarinę apsaugos zoną, kurioje griežtai draudžiama tarši veikla.
Sanitarinės zonos laikymasis – viena pagrindinių sąlygų, kad šulinio vandens kokybė išliktų gera. Deja, dažna klaida kaimo vietovėse – ignoruoti šiuos atstumus. Neretai nuotekų įrenginiai įrengiami per arti šulinio dėl sklypo dydžio apribojimų ar nežinojimo. Tačiau verta atminti, kad neišlaikius 15–25 m atstumo, užterštumo rizika smarkiai išauga. Be to, tai gali būti traktuojama kaip higienos normų pažeidimas. Jei minimalaus atstumo neįmanoma išlaikyti savo sklype, būtina gauti raštišką kaimyno sutikimą, kitaip projektas gali būti nepatvirtintas.
Dažniausios klaidos įrengiant ir eksploatuojant NVĮ
Net ir turint modernų biologinį nuotekų valymo įrenginį, galima pridaryti klaidų, kurios pakenks tiek įrenginio darbui, tiek aplinkai. Štai dažniausios klaidos ir kaip jų išvengti:
Neteisinga įrenginio vieta: kaip minėta, statant NVĮ nepaliekamas reikiamas sanitarinis atstumas nuo šulinio ar gręžinio. Taip pat pasitaiko atvejų, kai NVĮ statomas žemiau už šulinį (pagal gruntinio vandens kryptį). Rezultatas – teršalai juda šulinio link. Sprendimas: projektuojant nuotekų sistemą, kruopščiai parinkti vietą: įvertinti reljefą, vandens tekėjimą grunte, išlaikyti 15–25 m atstumus. Prireikus – tartis su kaimynais arba rinktis kitokį sprendimą (pvz., sandarią nuotekų talpą, kurią galima statyti arčiau, bet ją teks dažnai išvežti).
Netinkamas grunto įvertinimas: NVĮ infiltracinis laukas ar šulinys įrengiamas neatsižvelgus į grunto pralaidumą ir gruntinio vandens gylį. Pvz., smėlingame grunte teršalai sklinda greitai, o molingame grunte vanduo gali visai neįsigerti (tada nuotekos kaupsis ir ims kilti į paviršių). Taip pat aukštas gruntinio vandens lygis (<1,5–2 m gylyje) reiškia, kad infiltracija gali tiesiogiai maišytis su gruntiniu vandeniu. Sprendimas: prieš įrengiant lauką ar šulinį, atlikti geologinius tyrimus – nustatyti grunto sudėtį, filtracijos koeficientą, vandens lygį. Jei gruntas labai nelaidus arba vanduo aukštai – verčiau rinktis biologinį nuotekų įrenginį su išleidimu į paviršinius vandenis ar sandarią talpą. Jei gruntas per daug laidus – galbūt reikėtų didinti atstumą iki šulinio ar įrengti papildomus filtravimo sluoksnius (smėlio-žvyro filtrus).
Nesandarios nuotekų duobės: seni nuotekų šuliniai be dugno („išgriebimo duobės“) vis dar aptinkami sodybose. Tokių duobių sienos dažnai sumūrytos iš žiedų su tarpais, dugnas – natūralus gruntas, tad visos nevalytos nuotekos laisvai geriasi į žemę. Net 73,7 % namų ūkių, neprisijungusių prie centralizuotų tinklų, nuotekas Lietuvoje vis dar tvarko tokiose nesandariose surinkimo duobėse. Tai ne tik kelia milžinišką pavojų šuliniams (tokie „šuliniai“ neretai iškart užteršia aplinkinius gręžinius), bet ir yra nelegalu. Sprendimas: tokias duobes būtina uždaryti ir pakeisti teisės aktus atitinkančiais įrenginiais. Aplinkos apsaugos pareigūnai gali skirti baudas už neteisėtą nuotekų išleidimą į gruntą. Verčiau investuoti į sertifikuotą NVĮ – kaip sako patys gyventojai, „nusipirkti ramybę“: šiuolaikiniai įrenginiai sandarūs, neišleidžia nevalytų nuotekų į gruntą, todėl apsaugoma aplinka.
Netinkama eksploatacija (priežiūra): biologinis nuotekų valymo įrenginys reikalauja minimalaus, bet būtino aptarnavimo. Klaidos, kurias daro savininkai: neišsiurbiamas dumblas (metams bėgant talpoje kaupiasi nuosėdos, mažėja efektyvumas) arba netgi išjungiamas aeratorius (orapūtė) ilgesniam laikui, taupant elektrą. Dėl pastarojo žingsnio žūsta naudingosios bakterijos ir įrenginys nustoja valyti, pradeda gesti – galų gale remontas kainuos brangiau, nei sutaupyta elektra. Taip pat pasitaiko, kad į nuotekų sistemą žmonės pila chemiškai agresyvias medžiagas (pvz., chloro turinčius valiklius) dideliais kiekiais – tai gali sunaikinti valymo įrenginio mikroorganizmus. Sprendimas: laikytis gamintojo nurodymų – kiekvienas NVĮ parduodamas su eksploatavimo instrukcija (vadinamuoju pasu), kuriame nurodyta, kaip dažnai šalinti dumblą, valyti filtrus, prižiūrėti orapūtę. Paprastai dumblą pakanka išsiurbti ~kartą per metus, o aeratoriaus visai nereikia išjungti, nes jo elektros sąnaudos minimalios. Gamintojai (tokie kaip „Traidenis“, „August“, „Feliksnavis“ ir kiti) pabrėžia, jog modernūs biologiniai įrenginiai veikia automatizuotai ir nereikalauja kasdienės priežiūros – vartotojui užtenka kelių nesudėtingų profilaktinių procedūrų per metus. Svarbu reguliariai patikrinti, ar įrenginį pasiekia oras, ar neužsikimšę filtrai, ir neužmiršti profilaktiškai išvalyti.
Projektavimo ir dokumentacijos nepaisymas: kai kurie namų savininkai, siekdami sutaupyti, įsirengia NVĮ savavališkai, be projekto ir leidimo, arba naudoja nesertifikuotus įrenginius. Tokią „pagamintą“ sistemą gali tekti pertvarkyti iš naujo, kai prireiks įteisinti (pvz., parduodant namą ar tikrinant aplinkosaugininkams). Be to, be projekto sunku užtikrinti, kad laikomasi visų aukščiau minėtų reikalavimų (atstumų, grunto tyrimų ir pan.). Sprendimas: visada rengti projektą ir suderinti jį su specialistais. Individualių nuotekų valyklų projektavimas priskiriamas nesudėtingiems statiniams, tačiau jam vis tiek reikalingas statybą leidžiantis dokumentas. Projektuotojas įvertins tai, ko šeimininkas gali nežinoti – gruntines sąlygas, išvalyto vandens nuvedimo galimybes ir pan. Taip pat verta rinktis tik sertifikuotus (CE ženklu paženklintus) valymo įrenginius, nes jie patikrinti notifikuotose laboratorijose ir atitinka ES reikalavimus. Nuo 2019 m. įsigalioję patikslinti teisės aktai netgi numato, kad nauji individualūs NVĮ turi šalinti ne tik organinius teršalus, bet ir azoto bei fosforo junginius. Tai reiškia, kad rinkoje siūlomi įrenginiai privalo užtikrinti, jog išleidžiamame vandenyje azoto liks ne daugiau 25 mg/l, o fosforo – ne daugiau 5 mg/l. Šios normos tokios griežtos, jog azoto kiekis išvalytose nuotekose turi būti mažesnis nei leidžiama geriamame vandenyje (HN 24:2023 leidžia iki 50 mg/l nitratų). Vadinasi, tinkamai parinktas ir prižiūrimas modernus įrenginys ženkliai sumažina pavojų, kad teršalai pasieks šulinį.
Kaip apsaugoti savo geriamą vandenį: ekspertų patarimai
Praktinė nauda vartotojui – švarus, saugus vanduo be rūpesčių – pasiekiama tik derinant teisingus sprendimus įrengiant NVĮ ir atsakingą priežiūrą. Apibendrinkime ekspertų patarimus, kaip išvengti šulinio užteršimo ir išlaikyti saugų geriamą vandenį:
Rinkitės tinkamą nuotekų sistemą: jeigu nėra galimybės prisijungti prie centralizuotų nuotekų tinklų, geriausia investuoti į biologinį nuotekų valymo įrenginį. Šiuolaikiniai gaminiai (pvz., minėtų gamintojų August, Traidenis, Feliksnavis modeliai) yra sandarūs ir išvalo nuotekas iki ~98 %, todėl į gruntą patenka minimalus teršalų kiekis. Venkite pigiausių, neaiškios kilmės „valymo įrenginių“ ar savadarbių duobių – kaip matėme, šulinys ir nuotekos prastai sugyvens, jei nuotekos valomos nepakankamai. Geriau pasirinkti kiek brangesnį, bet patikimą sprendimą, nes „skūpus moka du kartus“ – pigus ir netinkamas variantas vėliau gali kainuoti daug daugiau.
Įrengimo darbus patikėkite profesionalams: teisingas NVĮ įrengimas reikalauja žinių – nuo vietos parinkimo iki montavimo technikos. Patyrę montuotojai užtikrins, kad būtų išlaikytos visos sandarinimo, nuolydžių, vėdinimo sąlygos. Pavyzdžiui, nuotekų talpa turi būti visiškai sandari (jokiu būdu nepalikite jokių skylių talpos sienose!). Profesionalai žino, kad rezervuarų be dugno ar pragręžtų skylių praktika – draudžiama ir pavojingaam.lrv.lt. Taip pat jie teisingai sumontuos filtracijos sistemas, įrengs vėdinimo vamzdžius (alsuoklius), kad įrenginys veiktų efektyviai. Tinkamai įrengus, nuotekų valymo sistema tarnaus dešimtmečius, o šulinio vanduo liks švarus.
Laikykitės sanitarinių atstumų: planuodami sklypą, visada palikite reikiamus atstumus tarp nuotekų sistemos ir vandens šaltinių. Jeigu sklypas mažas ir 15 m atstumo neišeina išlaikyti, pasitarkite su inžinieriais – galbūt sprendimas būtų statyti sandarią nuotekų kaupimo talpą toliau nuo šulinio (pvz., kitoje sklypo pusėje). Niekada neeksploatuokite NVĮ arčiau nei leidžiama – tai rizikuoja ne tik sveikata, bet ir gali užtraukti administracinę atsakomybę. Optimalu, kai šulinio sanitarinė zona yra visiškai laisva nuo taršos šaltinių. Beje, patį šulinį taip pat reikėtų įrengti pagal reikalavimus: su izoliuotu rentiniu, dangčiu, apsauga nuo paviršinio vandens patekimo.
Tikrinkite šulinio vandenį: net jei turite gerą NVĮ ir manote, kad rizikos nėra, profilaktiškai atlikite vandens kokybės tyrimus. Ypač rekomenduojama ištirti vandenį pavasarį (po polaidžio) ir vasaros pradžioje – tada dažniausiai fiksuojamos didžiausios nitratų koncentracijos. Jei šulinio vandenį naudoja kūdikiai ar nėščiosios, tyrimai būtini reguliariai (NVSC kasmet vykdo tokių šulinių monitoringą). Tyrimų metu atkreipkite dėmesį į nitratų, nitritų, amoniako koncentracijas, bendrą mineralizaciją, mikrobiologinius rodiklius (koliforminiai mikrobai). Geriamojo vandens higienos norma HN 24:2023 nustato, kad nitratų koncentracija neturi viršyti 50 mg/l, nitritų – 0,5 mg/l, amoniako – 0,5 mg/l, o žarninių lazdelių visai neturi būti. Jei bent vienas rodiklis viršija normas, nenaudokite vandens maistui! Imkitės veiksmų: dezinfekuokite šulinį, sutvarkykite nuotekų įrenginį, o kol problema neišspręsta – geriamam vandeniui naudokite pirktinį vandenį ar gretimo centralizuoto tinklo vandenį.
Prižiūrėkite nuotekų valymo įrenginį: kaip ir bet kuris techninis įrenginys, NVĮ reikalauja dėmesio. Užtikrinkite, kad orapūtė veikia nuolat (išvykdami atostogų jos neišjunkite – šiuolaikinės orapūtės ekonomiškos), kas 6–12 mėn. (pagal naudojimą) išsiurbkite susikaupusį dumblą. Taip pat stenkitės nepilti į kanalizaciją to, kas nepriklauso nuotekoms: sauskelnių, higienos priemonių, riebalų perteklių, agresyvių chemikalų. Tai apsaugos tiek įrenginį nuo užsikimšimo ar mikroorganizmų žūties, tiek gruntą nuo netikėtų pavojų. Gamintojų teigimu, tinkamai eksploatuojamas biologinis įrenginys gali sklandžiai veikti dešimt ir daugiau metų, o jo aptarnavimas per metus kainuoja vos kelis eurus elektros ir vieną išvežimą – tikrai nedidelė kaina už švarų vandenį namuose.
Žinokite, ką daryti nelaimės atveju: jeigu vis dėlto įtariate, kad šulinio vanduo užterštas (atsirado blogas kvapas, skonis, kas nors susirgo vartojęs tą vandenį), nedelsdami imkitės priemonių. Pirmiausia, nustokite jį gerti ar naudoti maistui. Ištirkite vandenį laboratorijoje. Jei tarša patvirtinta – dezinfekuokite šulinį (išsemkite vandenį, išvalykite sienas, chloruokite). Tačiau svarbiausia – šalinkite taršos priežastį. Patikrinkite nuotekų sistemą: galbūt atsirado įtrūkimų, perpildyta talpa, sugedo siurblys ar filtras. Sutvarkykite tai nedelsiant. Jeigu taršos nepavyksta pašalinti (kaip buvo minėtame pavyzdyje su 100 metų užterštumu), rimtai svarstykite įsirengti naują gręžinį ar šulinį saugesnėje vietoje arba jungtis prie centralizuoto vandentiekio, jei yra galimybė. Sveikata – brangiausia, todėl geriau investuoti į švarų geriamą vandenį, nei kentėti pasekmes.
Išvada
Tinkamai eksploatuojant biologinį nuotekų valymo įrenginį ir laikantis visų sanitarinių atstumų, galima sėkmingai suderinti patogumą tvarkant nuotekas su švaraus vandens naudojimu. Nuotekų valymas tiesiogiai susijęs su šulinio vandens kokybe – nevalytos ar netinkamai tvarkomos nuotekos kelia grėsmę geriamojo vandens šaltiniams. Tačiau investavus į šiuolaikinį NVĮ, laikantis nustatytų reikalavimų ir reguliariai prižiūrint tiek patį įrenginį, tiek šulinio vandenį, galima išvengti užteršto šulinio scenarijaus. Svarbiausia – atsakingumas ir žinojimas. Tuomet geriamas vanduo ir nuotekos jūsų namų ūkyje egzistuos kiekvienas savo vietoje: nuotekos bus švariai išvalytos ir nepateks į gruntą, o šulinio vanduo išliks skaidrus, sveikas ir saugus vartoti.
Naudoti informacijos šaltiniai:
- Nuotekų tvarkymo reglamentas – LR aplinkos ministro 2006 m. įsakymas Nr. D1-236 su vėlesniais pakeitimais, įsigaliojęs 2019-11-01.
- Lietuvos higienos norma HN 24:2023 „Geriamojo vandens saugos ir kokybės reikalavimai“ – LR sveikatos apsaugos ministro 2023 m. įsakymas Nr. V-455.
- DarykPats.lt: „Nuotekų valymo įrengimas“
- Ekspertai.lt: „Šulinyje užterštas vanduo“ – specialistų atsakymai.
- NVSC: „Apie trečdalio tirtų šulinių vanduo netinkamas vartoti maistui“ (2023-03-22).
- SA.lt: „Griežtės reikalavimai individualiam nuotekų valymui“ (2018-01-26).
- Valstietis.lt: „Nuotekos – atokių valdų rykštė, kurios galima išvengti“
- Voruta.lt: „5 mitai apie buitinių nuotekų valymą, kuriais tikėti neverta“
